Tikslus laikas
Сайт создан в системе uCoz |
|
14. Gegužės 28 diena - poeto Oskaro Milašiaus 122-osios gimimo metinės
O.Milašius buvo vienintelis vaikas, gimęs 1877 m. gegužės 28 d. šeimoje, kur viešpatavo skirtingos kalbos, tikėjimai, įpročiai. Tėvas medžiodavo Afrikoje ar stebėdavo pirmųjų balionų pakilimus Europos didmiesčiuose. Kartą Čerėjoje, savo dvare (Mogiliovo gub.), ir pats bandė paskraidyti balionu, bet nesėkmingai. Motinos sentimentalumas būdavo toks desperatiškas ir įkyrus, kad vaikas slėpdavosi atokiausiuose parko užkampiuose...
Aš užaugau absoliučioje dvasinėje vienatvėje, - rašė poetas autobiografijoje. Šimtametis parkas, didžiuliai sodai ir gėlynai buvo jo tikrieji namai. Jaunutė auklė, pasisodinusi ant kelių, kažką pasakodavo, danguje plasnojo balti paukščiai, dūzgė bitės, spindėjo ežeras. Šitie reginiai sustings atmintyje kaip vienintelė pasaulio ramybės ir amžinos harmonijos akimirka.
Kitas užsimiršimo maršrutas - rūmų menės, išdabintos viduramžių ginklais, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių paveikslais ir protėvių portretais. Čerėjos dvaras su mūrinės pilies liekanomis ir teatru, kitados Sapiegų giminės tėvonija, įėjusi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, o nuo 1802 m. valdomas iš pakaunės atsikėlusių Milašių, su ežero saloje pastatyta balta cerkve ir vienuolynu, melancholiško svajotojo akyse virsdavo karališka rezidencija, pilna praeities legendų. Vladislovas Milašius, poeto tėvas, pagal bajoriškos opozicijos tradiciją tebevadino šį kraštą Lietuva, nors aplinkui gyveno baltarusių valstiečiai. Jis aiškino sūnui, kad Milašių giminė yra lietuvių kilmės ir demonstratyviai nepasitikėjo Lenkija, nors kalbėjo namuose lenkiškai arba vokiškai. Tai buvo iššūkis giminėms, kurie niekino gėdingą jo santuoką su neturtinga žydaite Marija Rozental, hebrajų kalbos mokytojo dukra, gimusia Varšuvoje.
1889 m., keliaudamas į Paryžių gydytis nuo sunkios nervų ligos, Vladislavas Milašius išsivežė ir sūnų. Čerėjos parkų svajotojas buvo paliktas Janson-de-Sailly licėjuje ruoštis technikos studijoms. Po dešimties metų jis baigė asirologiją ir hebraistiką Luvro ir Rytų kalbų mokyklose, nepaklusęs tėvo valiai. Retai sugrįždavo į Čerėją, kur tėvo despotizmas darėsi nepakeliamas...
Išsiskyrimas su gimtąja žeme, toks įprastas aristokratijos gyvenime, užgriuvo besiformuojančio poeto sąmonę kaip sunkus praradimas. Jis pasijuto tarsi išrautas medis, kuriam nelemta prigyti. Jis kraustosi iš vietos į vietą, ieškodamas namų...
O.Milašiaus eilėraščiuose keistai jungiasi klasikinės formos aiškumas ir lyrinės vizijos virpantys kontūrai. Lėtai banguojanti ritminė melodija, melancholiška kreipinių ir pakartojimų simetrija susilieja su vidinio intensyvumo lūžtančia banga. Eilėraščio forma, atsiradusi pusiaukelėje tarp Ch.Baudlaire'o ir P.Verlaine'o, ilgainiui plėtojasi į laisvas panoramines kompozicijas, pagrįstas meditacijomis (būdingas ciklo pavadinimas Simfonijos).
Lietuva, vaikystės žemė, tapo prarasto rojaus vieta, ir poetas jos šaukiasi su visa lyrinės vizijos jėga. Lietuvos sampratą, paveldėtą iš lenkų romantizmo, O.Milašius sujungė su universaliu vaikystės mitu į netikėto originalumo vienovę, kuri ilgam įtvirtino Lietuvos vardą pasaulinėje literatūroje.
OSKARO MILAŠIAUS LYRIKA. Vytauto Kubiliaus įvadas knygai: Oskaras Milašius. Poezija. Rinktinė. Vilnius, VAGA, 1996
VIDURNAKTĮ SUSTOJUS KARIETA
LA BERLINE ARRETEE DANS LA NUIT
O kol atneš raktus,
-- Senis ieškos jų
Tarp mirusios prieš trisdešimt metų
Teklės apdarų, --
Paklausykit, madam, paklausykit senų ir duslių šlamesių
Alėjos tamsios...
Maža ir silpna tu, priglausiu tave aš prie savo peties,
Per griuvėsių erškėčius ir dilges nunešiu tave prie aukštų
patamsėjusių durų
Pilies.
Kadaise taip sugrįžo iš Verčelio
Prononis su mylimosios karstu.
Kokie namai tie baugūs, tylūs ir aptemę
Kūdikiui manam!
Bet jūs girdėjote, madam, apie tą liūdną dramą.
Jų kaulai išbarstyti tolimose šalyse.
Jau šimtas metų čia
Jų laukia paskirta vieta
Kalvos gelmėse.
Aš paskutinis ainis savo giminės,
Valdove šių griuvėsių!
Tuoj pamatysim gražų kambarį vaikystės: ten
Yra antgamtinės tylos gelmė.
Kaip balsas pajuodavusių portretų.
Prigludęs savo guolyje, nakty,
Girdėdavau tuščioj ertmėj šarvų,
Atodrėkio garsuos anapus mūrų aklinų,
Plakant jų širdį.
Manajam kūdikiui gležnam kokia šita šalis rūsti.
Žibintas gęsta, mėnuo slepias tylus.
Pelėdos riksmas aidi pagiry.
O kol atneš raktus,
Numikite bent kiek, madam. Miegoki, vargšas
kūdiki, tokia
Išblyškusi, man ant peties padėjusi galvutę.
Išvysi tu, kokia puiki yra
Birželio nemigose įsiaudrinus giria
Ir pasipuošus gėlėmis, o mano kūdiki, kaip mylima
Duktė beprotės karalienės.
Prašau jus apsigaubti mano apsiaustu:
Rudenė sniegulė ant jūsų veido tirpsta,
Tuoj jus aplankys sapnai.
Žibinto spinduly ji skrieja sūkuriuose vėjo,
kaip ir vaikystė sapnuose kad skriejo,
Seniai, -- jūs žinote, -- labai seniai.
Ne, ne, madam, aš nieko negirdžiu.
Jis, žinote, labai jau senas,
Ir nuo senatvės protas jo aptemęs.
Aš lažinuos, kad jis jau pasigėręs.
Manajam kūdikiui baikščiam tas namas toks niūrus!
Pačioj glūdumoje, pačioj glūdumoje lietuviškų miškų.
Ne, ne, madam, aš nieko negirdžiu.
O namas toks niūrus niūrus.
Ir užraktai jau surūdiję,
Vynuogienojas miręs,
Durys sutrūnijusios,
Langinės uždarytos,
Alėjos šimtmečiais lapais apsiklojo.
Visi tarnai taip pat jau mirę.
O aš, aš nebetekęs atminties.
Koksai baugus šis namas patikliajam kūdikiui išties!
Tik žiemos sodas neišbluko dar iš atminties manos
Ir prosenelio teatras: ir kaip kitados
Maža pelėda ten iš rankų man maitinos.
Ir mėnuo žvelgė pro šakas jazmino.
Tai buvo kitados.
Dabar girdžiu žingsnius gilumoje alėjos,
Šešėlis. Vitoldas su raktais jau artėja.
Vertė Algirdas Patackas
|
|
