Informacinis ir Archyvinis Židinėliai - Apie leidėją
Informacinis ir Archyvinis Židinėliai


Maskvos ir Rusijos lietuvių laikraštėliai

Tikslus laikas

Сайт создан в системе uCoz
Meniu:

Į pagrindinį puslapį

grįžti >>

Informacinis Židinėlis

skaityti >>

Archyvinis Židinėlis

skaityti >>
Tarp karo ir filosofijos - gimtinė


Jonas Daunys

1925.12.02 - 2012.12.04
"- Dabar mano gyvenimas sukasi tarp trijų vietų - Maskvos, Vilniaus ir Papilės", - yra pajuokavęs Jonas Daunys. Galėtume tarti ir dar kitaip: jo gyvenimas ilgą laiką sukasi tarp kelių sferų - karybos, filosofijos, kraštotyros ir visuomeninės tautinės veiklos, į kurią ypač giliai pasinėrė dažniau sugrįždamas į Lietuvą iš Maskvos didmiesčio. Ypač po to, kai lietuvių tauta ne ginklu, o dainomis ir valios stiprybe pasipriešino Kremliaus valdžiai ir atkūrė savo nepriklausomą valstybę. O visas šias taip skirtingai plotmes sujungia ir sutaiko gimtieji Zabikai, buvęs nuošalus Papilės valsčiaus kaimelis, kurio ir pavadinimas jau žemėlapiuose ištrintas. Čia, paprasto, darbštaus, šviesaus, bet neturtingo ūkininko šeimoje ir gimė Jonas.
Ir dar Papilės kraštietis pasididžiuodamas priduria: "Mokiausi ir mokausi visą gyvenimą". Nuo vaikystės, kai rytais per gūdžius miškus bėgdavo į Draginių kaimo pradinę mokyklėlę, tas mokslo kelias nenutrūkęs. Guvus ir sumanus berniukas smelkėsi į mokslą, tačiau kad būtum priimtas į gimnaziją, keturių pradinės mokyklėlės klasių nepakako, todėl dar dvi žiemas mokėsi Papilėje, paskui trumpai - Viekšnių gimnazijoje, iš ten persikėlė į Šiaulių gimnaziją
Tačiau senąjį Europos žemyną sudrebino kilęs Antrasis pasaulinis karas, 1941 metų birželį užgriuvęs ir Lietuvą. Karo sūkurys Jonuką su tėvais nubloškė į Rusijos gilumą. Iš pradžių buvo užfrontės Jaroslavlis, paskui Alma Atoje atsidūrė kaip stovi - ne vadovėliai buvo galvoje. Karas reikalavo vis naujų jaunų vyrų. Septyniolikmetį Joną Daunį mobilizavo į sovietinę kariuomenę griaudėjant kruvinomis 1943 metų kautynėmis. Likimas Papilės kraštiečiui buvo palankus, mirtis aplenkė.
Karui pasibaigus, buvo galima vėl grįžti prie studijų. Lengviausia būtų buvę pasirinkus kurią nors karo mokyklą. Tačiau vaikiną iš Zabikų traukė ne viso kas gyva naikinimo technologijos, o žmones siejantys ryšiai. Netrukus po karo jau Vilniuje baigė suaugusiųjų vidurinę mokyklą, o 1954 metais - teisės studijas Vilniaus universitete.
Kada į Jono Daunio vidinį pasaulį pasibeldė filosofija, dabar ir pats nebepasakytų, tačiau vis dažniau įvykius ir faktus norėjosi vertinti giliau, ieškoti jų prasmės ir mokslinių ištakų. Sovietų Sąjungoje buvo tik viena karinė mokykla, kurioje buvo galima studijuoti filosofiją ir rengti bei ginti disertacijas. Tad 1965 metais mūsų kraštietis pirmą kartą ir pasibeldė į Maskvos karinės politinės akademijos duris, tačiau įstoti į adjunktūrą pavyko tik po poros metų. Čia parengė disertaciją "Visuomenės psichologija ir karas. Metodologinės problemos". Ją apgynęs, nuo 1970 metų liko šioje aukštojoje mokykloje dėstytoju 1975 metais jam buvo suteiktas pulkininko karinis laipsnis, dar po metų suteiktas docento vardas. Nuo 1980 metų, kaip kariškis, išėjo į atsargą, bet toliau dėstė filosofijas disciplinas prie SSRS finansų ministerijos veikusiame Finansų ekonomikos institute, Aviacijos pramonės kadrų kvalifikacijos kėlimo institute.
Filosofija - daugiašalis ir daugiaplanis mokslas, šaknimis nueinantis į antikos laikus. Ideologiniai kompartijos tarnai bergždžiai stengėsi filosofiją suvulgarinti, įsprausti į dialektinio ir istorinio materializmo rėmus bei dekoruoti marksizmo-leninizmo iškalba. Docentas Jonas Daunys aklai nekartojo filosofijos apibrėžimu ir kategorijų, pats ieškojo atsakymų į nestandartinius klausimus ir ieškodamas tobulėjo. Filosofija skatino plačiau žvelgti į gyvenimo tikrovę, matyti joje ne tik oficialios propagandos deklaruojamas vertybes. Patekusi į rankas Anglijoje gyvenusi čekų filosofo F. Hajeko knyga "Kelias į vergovę" paliko ypač gilų pėdsaką. Tezė, jog vienas ar keli žmonės negali visų padaryti laimingais, prieštaravo kompartijos ideologijai, vertusiai šlovinti nusenusius, medaliais apsikabinėjusius veikėjus. Iš tiesų, net ir ypatingų galių įgiję, net ir išmintingi keli asmenys juk negali būti visų išganytojais ir išgelbėtojais.
Gyvenimas netruko patvirtinti mokslininko iš Zabikų kaimo abejones. Keičiantis politiniams galingos sovietinės imperijos lyderiams, ėmė griūti pati dvasinės prievartos sistema. Galop susvyravo ir pati imperija, pagrįsta ne mokslu, o politine valia.
Ilgus metus gyvendamas ir dirbdamas Maskvoje, Jonas Daunys nenutraukė kontaktų su tėvyne, susirašinėjo su mokyklomis, sutikdavo į Maskvą atvykusias gimtojo krašto moksleivių ekskursijas.
Kai Lietuvoje įsilingavo "dainuojanti Sąjūdžio revoliucija", buvusiam kariškiui nekilo abejonių, su kuo pasukti. Jau anksčiau vasaromis važinėdavo į Dzūkiją, susidomėjo etnine kultūra, tad Maskvoje aktyviai įsijungė į besikuriančią lietuvių bendruomenę, tapo jos informacinio leidinio "Židinėlis" rengėju ir leidėju, jame paskelbė ir savo prisiminimų, o 1997 metais išleido prisiminimų knygutę "Svetimoj šalelėj".
Bet labiausiai tėviškę turėtų būti dėkinga Jonui Dauniui už jo kraštotyrinę veiklą. Dirbdamas SSRS karinės istorijos instituto vyresniuoju mokslo bendradarbiu, jis galėjo prieiti prie karo archyvų, tad sukaupė daugybę neįkainuojamų duomenų ir dokumentų apie 1863 metų sukilimo malšinimą bei Pirmojo pasaulinio karo įvykius gimtosiose apylinkėse. Jis išsaugojo savo tėvo, Antano Daunio, vaizdingus ir informatyvius prisiminimus apie Zabikų kaimą. Šiais prisiminimais ir savo paties vaikystės įspūdžiais pagrįstas Jono Daunio straipsnis įdėtas ir monografijoje apie Papilę.
Jeigu ne tuomet aukštas Jono Daunio karinis laipsnis ir aktyvios pastangos, kažin ar būtų išlikusios ir Zabikų kaimo kapinaitės, prie kurių dabar susirenka šio kaimo išeiviai. Kai melioracija šlavė tarp miškų stovėjusias Zabikų kaimo sodybas, buvo užsimota ir prieš kapinaites, kuriose ilsisi ne viena šio kaimo karta. Dabar jau amžiną atilsį Ona Petrošiūtė pasiuntusi nerimo signalą į Maskvą, Jonui Dauniui. Regis, jo įsikišimas atvėsino to meto planuotojų entuziazmą, kapinaitės išliko kaip paminklas visiems, čia takus pramynusiems.


iš knygos "Papilė širdyse ir likimuose"
Į pagrindinį puslapį Svetainės draugai
Сайт создан в системе uCoz