Tikslus laikas
Сайт создан в системе uCoz |
|
2. Kas mums užtemdė iš rytų šalelės tekančią saulelę?
(Minint Gedulo ir vilties dieną)
Jau pirmuosiuose pradžios mokyklos skyriuose dainavome šviesią, rytmečio saulės spinduliais nutvieskiančią gimtosios pirkios langelius dainelę: лIš rytų šalelės saulelė tekėjo, o iš vakarėlių debesėliai ėjo...╗ Ir iš tikrųjų - iš tų vakarėlių dažniausiai atūždavo patys juodžiausi debesys, su žaibais ir perkūnija, dangų su žeme maišydami, nudraskydami šiaudinius pirkių stogus, paklupdydami, išversdami šimtamečius sodybų medžius. O po audros dar skaisčiau nušvisdavo saulė, kviesdama visa, kas gyva, dar labiau džiaugtis gyvenimu, kad mūsų, vaikų ateitis būtų laiminga. Atrodė, kad dainelė atspindėjo mūsų būseną - ryto saulelė atneša mums kasdienę gyvenimo laimę.
Ir štai 1941 m. birželio 14 dienos rytą mane ir dar vieną mano draugelį, laukiantį, pasibaigus mokslo metams, namiškių važiuoti namo, iš miego prikelia nesavu balsu šeimininkė: лGelbėkitės, berniukai! Svieto pabaiga! Žmones į mašinas krauna...╗ Pašokstam iš lovos kaip šaltu vandeniu apipilti. Vilkdamiesi kelnes, sagstydamiesi viršutinių marškinių sagas, nespėję į batus kojų įkišti: лKur toji svieto pabaiga, šeimininke?╗ ir išbėgam į kiemą. Priešais mūsų namą buvo Šilalės notaro kontora, prie jos greta esančiuose kambariuose gyveno ir pats notaras. Sunkvežimyje, dviejų kariškių su šautuvais-ylomis saugomi, sėdėjo vyras ir moteris. Kitas vyras, kariškio ir civiliniais rūbais apsirengusio vyriškio lydimas, tyliai nešė ir lyg ne savo rankom dėjo į sunkvežimį ryšulius. Kariškiai kažką kalbėjo, rankomis rodė, matyt, skubino, kad neštų greičiau.
Toje pat gatvės pusėje, kur stovėjo ir mūsoji pastogė, už vieno namo toliau nuo mūsų, jau arčiau kapinių, irgi stovėjo sunkvežimis. Suklykė moteris, tempiama dviejų mongoliškos išvaizdos kareivių: лUžmuškite, sušaudykite! Aš nė žingsnio nežengsiu iš savo namų!╗ Jos rankose laikomas jau užkimusiu balsu, išsiverkęs kukčiojo vaikas. Žinojau: šiame name gyveno buvęs policijos vachmistras; atleidus jį iš policijos, jis dirbo kooperatyvo buhalterijoje. Buvo kaimynų gerbiamas, ramaus būdo, visuomet pasiruošęs padėti žmogus. O šį moters ir vaiko klyksmą visą vasarą girdėjau ausyse, net naktį pašokdavau iš miego.
Toms dviems mašinoms, kurios stovėjo prie notaro ir buvusio vachmistro namų, pajudėjus, ir aš su draugu išėjau pasižvalgyti po miestą, kas ten dėjosi, nežiūrint šeimininkės įspėjimų, kad mes elgiamės kaip maži vaikai, be reikalo rizikuodami, kad gali mus įsodinti į лkalamašką╗ ir išvežti. Visi sunkvežimiai su лangelais sargais╗, kareiviais, su šautuvų durtuvų ylomis iš tolo matėsi, o žemiau, daugiausia ant maišų, savo лskarbo╗ sėdėjo išbalę, lyg nebyliai, nelaimingieji лlaisvosios╗ Lietuvos vaikai. Visi jie lėkė per miesto akmeninį grindinį Tauragės gatvės link. Viename jų pastebėjome klasės draugę Haliną Račinskaitę, vietos advokato ir dvaro centro po visų reformų šeimininko dukrą. Ji kažkur žiūrėjo į vieną tašką. Mes atsisveikindami pamojavom. Ji į tai nereagavo. Matyt, mūsų nematė. Kitoje mašinoje suspėjome pažinti klasiokę Vandą Šimavičiūtę, sumanaus ūkininko įpėdinę, padedančią tėvui tvarkyti karpių ūkį. Dažnai turgų dienomis, jau po pamokų ji sėdėjo vežime ir iš bidonų pardavinėjo sidabru tviskančias žuvis.
Nelaukdamas, kol manęs atvažiuos parsivežti, išdūmiau namo. Namie savo tos dienos pergyvenimais pasidalino su manim mama. Taip tą juodąjį sekmadienį, dabar pavadintą Gedulo ir vilties diena, eidama į bažnyčią, mama užėjo ir į paštą pasiimti laikraščių. Prie jo stovi sunkvežimis, - rodos, girdžiu motinos žodžius, - kuriame ant ryšulių sėdi agronomas Mėčys Kaulakis, turėjęs didelį medelyną ir propagavęs Telšių ir Tauragės apskrityse sodininkystę. Į tą patį sunkvežimį, kuriame sėdi kareivio saugomas, žmonių mylimas ir gerbiamas agronomas, kiti kareiviai neša pašto viršininko Juškevičiaus daiktus. Pro šalį praeina trys Laukuvos miestelio komjaunuolės, prie krūtinės prisegusios raudonas vėliavėles. Mano motina paklausiusi: лKą blogo agronomas žmonėms padarė, kad jį laiko sunkvežimyje areštuotą? Kieno rūpesčiu užveistų sodų obuolius valgote?╗
Komjaunuolės, vos lietuviškai žodį apverčiančios, atsakiusios: лKam onc šnipinė?╗ Kai sužinojau, kad išvežta ir pašto viršininko Juškevičiaus šeima (jo žmona, Juškevičienė, buvo mano mokytoja), aš apsiverkiau; rodos, be mano valios iš akių pasipylė ašaros. Ji buvo egzaminų komisijos pirmininkė, kai aš laikiau pradžiametėje kaimo mokykloje ketvirto skyriaus baigiamuosius egzaminus; sutikusi mano tėvą miestelyje, įkalbėjusi jį leisti mane toliau mokytis, nes aš turįs, tėvo žodžiais tariant, лgalvą, o ne kopūstą╗. Tai buvo mažytė dalelė to skausmo, kurį pergyvenau aš, pergyveno visas Nemuno kraštas. Šią Stalino лsaulę╗ ir Lenino лlaisvę╗ gimtosios žemės sūnums ir dukroms atnešė, Lietuvos grožio poeto vyskupo Antano Baranausko žodžiais tariant, įpėdiniai tų, kurie siekė priešaušryje Lietuvą palikti tamsoje, kad nuvystų kaip augalas be saulės:
лAnei rašto, anei druko
mums turėti neduoda:
tegul, sako, bus Lietuva
ir tamsi ir juoda!╗
Neseniai atšventėme Sekmines, dieną, skirtą Šv.Dvasiai, šviesos, vilties nešėjai, Gėrio pergalei prieš Blogį. Šį mūsų ateities kelią, jos pagrindinį tikslą gražiai nusako rašytoja, didžioji Lietuvos pedagogė Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana: лKilti ir kelti, ir šiame dulkių pasaulyje veikliai tarnauti šviesos pasauliui╗. Kildami ir keldami gimtosios žemės vaikai prisikėlė laisvam gyvenimui, nugalėjo visus sunkumus, nes Dievas visuose išmėginimuose, kaip poetas sako, gyvatą žadėjo. Teneužtemdo jos šviesaus ryto praeities juodieji debesys, ir šviesa ir tiesa mus žingsnius telydi!
Kazys Kedaitis
|
|
