Tikslus laikas
Сайт создан в системе uCoz |
|
1. Joninės arba Rasos šventė
Ilgiausios dienos šventės turi labai senas tradicijas. Greičiausiai jos susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Apie Joninių apeigas rašė M.Strijkovskis (XVI a.), M.Pretorijus (XVII a.) ir kiti. Nepaisant to, lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX a.
Joninių pagoniškasis pavadinimas kol kas neaiškus. Vieni rašytiniai šaltiniai sako, kad šventė buvo vadinama Rasos, kiti - Kupolių švente. Ilgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologiniais vaizdiniais; dėmesys čia buvo nukreiptas į derliaus apsaugojimą nuo stichinių nelaimių - juk birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros ir perkūnija su žaibais bei krušomis arba didelės sausros, neretai sunaikindavusios javus.
Vieną iš seniausių apeigų formų sudarė apeiginiai rateliai ir giesmės. Paprastai jais buvo siekiama reprodukuoti darbą ir gamtą. Šokant ratelius, buvo kuriami žodžiai, priskiriant jiems nepaprastą galią. Joninių apeigose ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui, kuris laikomas turinčiu galią apvaisinti žemę, suteikti jai jėgų, todėl burtai, magiški veiksmai buvo atliekami prie vandens arba su vandeniu. Joninių išvakarėse arba Joninių ankstų rytą, prieš saulės patekėjimą, ligoniai eidavo į upes ar ežerus maudytis, nuo ko tikėdavosi pasveikti, apsisaugoti nuo ligų, sustiprinti sveikatą.
Joninių metu lietuviai ypač garbino rasą, kuri buvo vaizduojama lyg įasmeninta būtybė. Jeigu Joninių rytmetį buvo didesnė rasa, tikimasi geresnio derliaus. Žmonės tikėjo, kad rasa prieš saulės patekėjimą, ypač nubraukta nuo rugių, suteikdavo veidui skaistumo. Apie Švenčionis merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo miegoti, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą - vaikiną, duodantį joms rankšluosčius nusišluostyti veidui.
Švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį eidavo rinkti žolynų, tai vadindami kupoliavimu - paprotys labai senos kilmės. Kupolėmis buvo vadinami žolynai, turintys gydomąją galią; jie įvairūs - jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės. Kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus, kuriais puošdavo namus, naudojo vedybiniuose burtuose. Dėl to merginos prisirinkdavo devyniariopų žolynų - gėlių (kupolių) ir nieko nekalbėdamos pindavo vainikus, kuriuos mesdavo per galvas į beržą, gluosnį ar obelį. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Per Jonines lietuvės moterys surinktas kupoles surišdavo virve, užmaudavo ant smailios ir ilgos karties, pastatydavo kieme. Greičiausiai tai simbolizavo lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių aukos stulpą, ant kurio buvo užmaunama arklio, ožio ar jaučio kaukolės. Aukos stulpas buvo tolygus pasaulio stulpui, jungiančiam žemę su dangumi.
Ypač buvo garbinama suasmeninta saulė. Ji laikoma šviesos deive, žmonių, gyvulių ir augalų globėja. Ją labai mylėjo, meldėsi jai, aukojo aukas.
Lietuvoje buvo paplitęs paprotys per Jonines plaukioti upėse ar ežeruose, išpuoštuose gėlėmis ir vainikais valtelėse, kuriose būdavo kurenama ugnis. Didelę reikšmę turėjo javų laukų lankymas. Senovės lietuviai tikėjo, kad Joninių vidurnaktį žydąs ir papartis.
Apeigos baigdavosi vakare prie sukurto lauþo. Žmonės, ypač jaunimas čia praleisdavo laiką iki pirmųjų gaidžių ar net iki saulės patekėjimo. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja nesuteršta ugnimi, kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš titnago.
Jaunimas žaisdavo ratelius, supdavosi sūpynėse. Vyrai eidavo imtynių, lenktyniaudavo arkliais, ruošdavo jaučių badynes, šokinėdavo per laužą. Per laužą šokinėdavo tikėdamiesi pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems vasaros darbams. Ugnis turi apvalomąją reikšmę ne tik fizine, bet ir moraline prasme - tikėjo žmonės. Joninėse žemdirbiai atlikdavo įvairius burtus, tariamai turinčius pagerinti derlių. Vakare ar anksti rytą nuogi apibėgdavo arba apjodavo ant šakos aplink javų lauką.
Kapitalizmo laikais Joninių švenčių apeigos sparčiai nyko. XIX ir XX a. slenkstyje jos jau buvo retai kur švenčiamos ir netekusios sakralinės bei ritualinės prasmės, o virtusios jaunimo žaidimais.
Tekstą paruošė Alvydė Panova pagal Pranės Dundulienės knygą "Lietuvių šventės, V., 1991.
|
|
