Tikslus laikas
Сайт создан в системе uCoz |
|
2. Vėlinės
 Krikščioniškame pasaulyje, o ir senovės tikėjimuose, gyvųjų ir mirusiųjų sielos sudaro tarytum vieną bendruomenę: gyvieji meldžiasi už mirusiųjų sielas, o pastarosios, tikimasi, užtaria savo artimuosius dangiškoje hierarchijoje. Etnografė Pranė Dundulienė pažymi, kad "jau urvinis žmogus mirusius šildė, valgydino ir girdė tikėdamas, kad jie ir toliau tęsia savo gyvenimą. Vidurio paleolito laikais mirusieji buvo laidojami prie židinio, kuris turėjęs juos sušildyti bei atgaivinti".
Veikalo "Lietuvių kalendorinės šventės" autoriai teigia, kad lietuviai savo mirusiuosius prisimindavo visose metinėse šventėse, o rudenį, baigę rudens darbus (spalio pabaigoje - lapkričio pradžioje), atlikdavo specialias apeigas protėvių vėlėms pagerbti. Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose rudeninė mirusiųjų minėjimo šventė vadinama I l g ė m i s. Rytų Lietuvoje ši šventė buvo žinoma V ė l i n i ų arba D z i a d ų (baltarusių "dziady") vardu.
Svarbią vietą pagoniškose apeigose užėmė vaišės vėlėms, kurios buvo ruošiamos kapinėse arba namuose. Dar 19 amžiuje senieji vėlių maitinimo papročiai, sumišę su krikščioniškaisiais, buvo gausiai išlikę kai kuriose Aukštaitijos vietose ir pietryčių Lietuvoje. Mirusiųjų tėvų, protėvių, giminių vėlėms kūrendavo pirtį ir ruošdavo puotą. Pirmiausia kviesdavo vėles nusiprausti, o po pirties - į vaišes. Pastatydavo tiek kėdžių ir padėdavo tiek marškinių bei rankšluosčių, kiek būdavo pakviesta vėlių. Stalą apkraudavo valgiais ir gėrimais ir palikdavo, kad vėlės galėtų ramiai vaišintis. Po to padėtus valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines (vėliau į bažnyčią). Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo.
Krikščioniškoms Vėlinėms mirusiųjų valgydinimas jau nebūdingas. Anot tų apeigų tyrinėtojo J. Kudirkos, vėlės nekenkia žmonėms, jos laukia iš jų tik maldų. Maistas, anksčiau skirtas mirusiems, dabar atiduodamas elgetoms ir, už mirusįjį jiems meldžiantis, tampa malda. Vėlės per Vėlines renkasi nebe į savo namus ar kapines, o į bažnyčias, kur joms kunigai laiko mišias.
Pirmieji mirusiuosius po Visų šventųjų, lapkričio 2 d., ėmė minėti Cluny (Vidurio Prancūzijoje) vienuoliai dar 10 amžiuje. Šiame vienuolyne buvo nustatyta šios dienos liturgija - maldos, giesmės, mišios. Cluny vienuolynas buvo benediktinų, seniausio (nuo 6 amžiaus įsteigto) vienuolių ordino, centras.
Benediktinai ypač populiarūs tapo antrojo tūkstantmečio pradžioje. Apie 1400 metus ir Vytautas Didysis įkurdino juos Senuosiuose Trakuose. 1756 metais benediktinai įsisteigė dar ir Pašaltuonyje. Manytina, kad jie, atsikeldami į Lietuvą (tuoj po Lietuvos krikšto), atsinešė ir katalikišką Vėlinių šventę. Dabartiniai mirusių pagerbimo papročiai - bendras kapinių lankymas po pamaldų, žvakių deginimas, maldos už savus ir nežinomus mirusiuosius, elgetų šalpa - susiformavo 19 amžiaus viduryje.
Pokario rezistencijos Lietuvoje laikais kunigams buvo draudžiama kapinėse atlikinėti šios šventės apeigas, nors oficialiai Vėlinės uždraustos nebuvo. Tačiau kapines per Vėlines imta stebėti - kas ir ant kieno kapų deda gėlių, dega žvakių (mat kai kuriose kapinėse buvo palaidota ir tuometinės valdžios "idėjiškai" pasmerktų žmonių).
Kaune dar 1944 metais per Vėlines lietuviai ne tik uždegdavo žvakutes prie žuvusiųjų Nepriklausomybės kovose paminklo, prie savanorių kapų, apleisto Dariaus ir Girėno mauzoliejaus bei kitur, bet ir susibūrę pagiedodavo Lietuvos himną, padainuodavo patriotines dainas. Pažymėtinos 1955 metų Vėlinės. Kauno studentai surengė talką Karo lakūnų kapams (Vytauto prospekto kapinėse) tvarkyti. Sutemus, už miesto valdžios prieš tai apdairiai kapinėse aptverto aklina tvora Nepriklausomybės kovų paminklo visgi sužibo žvakės. Jos buvo uždegtos ir kitose saugomose vietose: prie minėto mauzoliejaus, ant 1941 metų sukilėlių kapų, ministro pirmininko J. Tūbelio kapo ir kitur. O susibūrusi prie tvoros minia netrukus nuvertė ją, giedojo "Marija, Marija", "Lietuva brangi", "Palinko liepa šalia kelio", "Oi neverk, motušėle", susikibusi rankomis apjuosė paminklą; vaikai prie paminklo degiojo žvakes, jaunuolis su mergina pasikeisdami deklamavo Maironį, ragino pakilti dvasia, neišsigąsti atėjūnų, tikėti Lietuvos laisve, atminti žuvusius už ją karius ir partizanus. Buvo susidūrimų su milicija, apsimėtyta akmenimis, vieną dalyvį pašovė į koją. Įpykusi minia išdaužė milicijos būstinės langus, nemaža žmonių buvo trumpam suimti, mergina, kuri deklamavo eilėraščius, keletą mėnesių kalėjo.
Vilniuje per Vėlines lankyti kapines sovietinė valdžia pradėjo trukdyti kiek vėliau (iki tol vyko tik lankančiųjų sekimas). Rasų kapines Vėlinių išvakarėse ir per jas apsupdavo tankai ir kita karinė technika. Ypač akylai buvo sekamas Jono Basanavičiaus, kurio gerbėjai buvo vertinami kaip disidentai, tarybų valdžios priešai, kapas. Pas priėjusį prie šio kapo žmogų neuniformuoti vyrai teiraudavosi: "Ar jūs giminė?" Tų įvykių tyrinėtojas J.Kudirka pastebi, kad per Vėlines ir Kaune, ir Vilniuje tai buvo įprastinis vyrų odiniais paltais klausimas prie įžymių žmonių kapų.
Per 1956 metų Vėlines į Vilniaus Rasų kapines jau buvo susirinkę apie 500 žmonių, daugiausia studentai iš Universiteto, Dailės instituto, Konservatorijos, kiek mažiau iš Pedagoginio instituto. Tada Vilniaus jaunimas bene pirmą kartą po uždraudimo sugiedojo Lietuvos himną, dainavo "Lietuva brangi", deklamavo ir eilėraščių. Nors politinių šūkių nebuvo ir visi laikėsi rimtai, miesto partijos komitetas pasiūlė pašalinti iš Universiteto ir Pedagoginio instituto po 120-130, o iš Dailės instituto ir Konservatorijos - po 35 studentus.
Panašūs dalykai Lietuvoje dėjosi ir kitur.
=== === ===
Taigi, pokario metais Vėlinės tapo vienintele iš senųjų švenčių, viešai leidusia pademonstruoti nepaklusnumą okupaciniam režimui ir telkusia tautą į vieną visumą. Ypač tai išryškėjo 1956 metais Kaune ir Vilniuje. Žmonės, padrąsinti Vengrijos revoliucijos, reikalavo laisvės ir Lietuvai. Kaune su Vėlinių mitingo dalyviais buvo susidorota panaudojus smurtą, tuo tarpu Vilniuje Vėlinės pažadino demokratijos daigus. Net iki 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, surengto Molotovo-Ribentropo pakto sukakties proga ir tapusio tikru Lietuvos prisikėlimo šaukliu, 1956-ŲjŲ metų Vėlinių mitingas ir eisena Kaune (bei dvi dienas trukusios demonstracijos po R.Kalantos laidotuvių 1972 metų gegužės 18-19 d.) buvo ar tik ne pati ryškiausia atvira politinė demonstracija pokario Lietuvoje.
Apibendrinant galima sakyti, kad šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą vargu ar tinka sieti vien su protėvių kultu arba vien su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintieji, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesakus.
Post scriptum. Jau ir po Maskvos lietuvių bendrijos prieš dešimtmetį susikūrimo, nemažas būrelis mūsiškių paliko šį pasaulį. Vėlinių dieną prisiminkime: Kęstutį-Augustiną Janulaitį, Alfredą Markauską, Nijolę Lebedevą, Aldoną-Aleksandrą Popovą, Sigitą Iškauską. Gilų liūdesį paliko šeimos narių netektis: Klemo Jorudo sūnaus Rimo, Antano Jonkaus sūnaus Antano, Kazio Kedaičio žmonos Kotrynos, Jono Daunio žmonos Zojos.
Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie. Requiem aeternam dona ei, Domine.
Antanas Jonkus
Redaktoriaus prierašas: Negalint mums vienu metu per Vėlines būti ir čia, kur gyvename, ir savo brangiose tėviškėse, kur kapuose ilsisi tėvai, senoliai, bočiai, pagerbkime ir juos bent mintyse. Paskutinysis Postscriptume pažymėtasis kaip čia prieš pusmetį netekęs mielos žmonos Zojos, neseniai turėjo graudžią progą aplankyti ir visai išnykusio gimtojo Zabikų kaimo nykstančias kapinaites, atsidūrusias vidury arimo, per kurį be kelio ir takelio visgi nustypinta ligi besispyriojančių buldozeriui ir plūgui aptvaros akmenų, kryžių ir medžių - prie senelio Juozo kapo, prie kurio, kaip matome nuotraukoje, dar ir prieš Vėlines uždegta žvakutė. Žymiai geriau atrodo, kaip ryškėja iš sekančių nuotraukų, Papilės ir Kuršėnų kapinės, kur irgi ilsisi giminės.
Zabikų kapinaitės Papilės kapinės Kuršėnų kapinės |
|
