Tikslus laikas
Сайт создан в системе uCoz |
|
4. Užgavėnės ir Gavėnios vardadieniai Maskvoje
Kadangi šiemet Vasario 16-toji sutapo su Užgavėnėmis, p. Irenos Demidovienės aprašytą valstybinės Lietuvos šventės minėjimą mokykloje pratęsė mūsų nuolatinės režisierės p. Laimos ir aktoriaus Mykolo kuriami nebe tokie rimti ir jau lyg ir tradiciniais tapusieji Užgavėnių personažai: pirmiausia - Lašininis su Kanapiniu; toliau - ubagai (ir jie patys kažko bekaulijantieji, liežuvius begalandantieji, ir benešiojantieji girdėtas iš zmonių šnekas, pašnibždas, pertaras, net papykius ir apkalbas); pagaliau - kitokios kaukės, tarp jų ir Oželis, bemekenantis savo "dzindzi lindzi šakar makar - kur buvai Oželi vakar?.." (o svarbiausia - "ką matei ar įdomesnio girdėjai ?"). Nemažai apie ką buvo tų kaukėtųjų asmenų (o vėliau - nusiėmusių kaukes ir tapusių vėl atpažįstamais) prasitarta, pateikta užuominų, pasiūlymų ar net nuosprendžių.
Tarp tokių užuominų buvo ir nugirstas kelių naujų iš Lietuvos atvykusių lietuvių kalbos mokytojų savitarpio paslapčiavimas apie nelabai lengvą čia jų dalią, būtinumą dažnai važinėti į Lietuvą ir atgal ir kitokias negandas. Norėjosi į tas išgirstas iš Užgavėnių personažų nuogirdas įsigilinti nuodugniau, tačiau tik ką gautas "Pasaulio Lietuvio" sausio mėnesio numeris, pranešęs, kad Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija sprendžia visų mokytojų, dirbančių Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir Rusijoje galimos materialinės pagalbos klausimus" taip, kaip sprendė juos Rygos mokyklos atžvilgu (18 pusl.), privertė gilinimąsį atidėti vėlesniam laikui. Galėtų ir visai prie to klausimo nebegrįžti, jei pagrindinėms lietuvybės čia jaunojoje kartoje skiepytojoms nebebus pagrindo galvoti: "laimingos tos rusų kalbos mokytojos Lietuvoje, kurios teturi tik tokias problemas, kad iš Maskvos vis girdi, kaip Lietuvoje skriaudžiamos rusiškos mokyklos" (nors mokyklų ten ne viena, kaip pas mus, o daug, ir jos tėra "skriaudžiamos" tik neduodant toms mokykloms turėti kelis kartus didesnį už lietuviškas mokyklas patalpų plotą tam pačiam mokinių skaičiui).
Kitą, jau anksčiau Maskvoje begyvenančią lietuvių kalbos mokytoją - p. Mariją - Užgavėnių personažai užtiko ne kažkur tarpusavyje su kolegėmis bepaslapčiaujančią, o čia ir dabar bešvenčiančią savo gimtadienį. Todėl jie kartu su visais dalyviais gražiai ją pasveikino, pašlovino, jai padainavo, šį tą padovanojo.
Neapsiėjo ir be Užgavėnių džentelmeno bei "vyriškiausiojo vyriškio" (pagal įgūdžių gausą - kad ir šokėjas, ir dainininkas būtų, ir paposmuoti-parimuoti savo šneką-raštą mokėtų) titulo vienam iš vyrų suteikimo, sumaterialinto pereinamojo nevystančio gvazdiko įsegimu gražios moters rankomis į jo švarko atlapą (deja, tik pusmečio laikotarpiui, po kurio - jau apie rugpjūčio vidurį, prieš pat naujus mokslų metus, o po to ir per metų su trimis nuliais Užgavėnes - vyrai vėl privalės varžytis dėl šios pereinamosios gėlytės, tik laikinai tesuteikiamo garbingo vardo bei gražuolės rankų).
Dėl nutolimo nuo Lietuvos, atpratimo nuo jos tradicijų buvo ir apsirikimų. Kai atėjo laikas Kanapiniui išvyti Lašininį, jų grumgtynėse Kanapiniui neužteko jėgų ir jis pats buvo Lašininio išvytas. Laimei dar nepamiršome, kad Gavėnioje Bažnyčia liepia katalikams, kiek įmanoma, susilaikyti nuo mėsiškų valgių (ypač penktadieniais) bei nuo triukšmingų pasilinksminimų, ir mintyse iš savęs vijom ne Kanapinį, o Lašininį.
Ar tik ne iškiliausi vardadieniai tarp Užgavėnių ir Velykų - tai ~ Kazimierinės ir Juozapinės.
Susiformavęs Vasario 16 ir per Užgavėnes židiniečių ansambliukas panaudojo ir minėtus vardadienius, ir jo vadovės p. Alvydės budėjimų "Baltrušaičio namuose" dienas savo repeticijoms, kad Velykas galėtų sutikti ne su viena kita, o jau su bent keletu etnografinių ir liaudies dainų, sudainuotų "a capella" (be akompanimento). Tačiau ne vien dainomis pas mus garsėjo tie vardadieniai, o ir Kaziuko muge pirmu atveju (gal net kažkiek panašia į mugę, vykusią dar prieš sovietmečius kažkokiame valsčiaus miestelio turguje) bei mūsų turimo žymaus aktoriaus Juozo pašlovinimu. Svarstykit, mieli skaitytojai patys, kaip kas vyko.
Pirmoji Kaziuko mugė įvyko lietuviškuose "Hermio" prekybos namuose, p. Birutės Nenartavičiūtės valdose. Pagrindinės mūgėje pasiūlytos prekės buvo Kuršėnų dailioji keramika, kuri ne tik žaidė visomis vaivorykštės spalvomis, bet ir skambėjo meno dirbiniuose kabėjusiais neatskiriamais nuo jų varpeliais. Gal nebuvo nei vieno prezentacijos dalyvio, kuris, baigiantis mugei, nebūtų nusipirkęs kokį nors prezentacijos proga 10 % nupigintą meninį dirbinėlį, skirtą savo buto ar įstaigos pagražinimui. Pardavėjos net mažiausią dirbinėlį gražiai įpakuodavo ir patalpindavo į firminį "Hermio" polietileninį maišelį. Net rusiškas laikraštis "Večerniaja" Moskva" korespondentės M.Platonovos straipsneliu "Kaziukas posėtil Moskvu" kovo 10 d. numeryje įdomiai pagyrė mugės rengėjus. Jei kituose renginiuose p. Birutė buvo viešnia, tai čia - jau šeimininkė. Gražiai priėmė svečius ir jos gražuolė dukrytė Monika - lietuviškos mokyklos 9 klasės mokinė, kartu su kitomis mokslo draugėmis (beje, kaip ir ji čia parodžiusiomis savo sugebėjimus tautinių šokių šokėjomis), nešiojusi dalyviams gausias vaišes ir išgėrimus.
Apie Juozines Maskvoje (1999 kovo 19 d.). daug rašyti neverta, nes, kaip pas mus kartais pasitaiko, vėl atsirado vietinis "eiliakuris", pamėginęs ir suposmuoti bendrą pavasarinę to meto nuotaiką, ir palyginti čionykštes Juozines su Lietuvoje vykstančiomis, ir betarpiškai kreipęsis į mūsų sveikinamą konkretų Juozą:
Štai ir kovas - svaigsta širdys,
greit tvaksės balandžio dūžiais;
jas kvapų nektaru girdys
ir baltažiedis gegužis.
Nors griaustiniai dar nedunda,
o žaibai dangaus nedrasko,
žaibo šėlsmui žvilgsniai bunda -
išgani drova įdrąsta...
čia Maskvoj vėluojas viskas
(nuo pajūrių ji nutolus) -
Saulė Juozapui vien tviska,
jį pagerbt sugrįžta kovai
Juos Gerasimas
septynioliktai tik kvietė;
teks jiems (tuo pačiu grįžimu)
ir Juozinėms pakranksėti...
==========
Lietuvoj gi palazdyniuos
žiedus krauna balta plukė...
"Gyvi !", - pempės Juozus mini,
skverb žibuoklės sniego plutą...
Nėr su kuo to ten palygint,
jei lazdyno žiedą radom,
kai nakties su diena lygė
Juozapinių gros paradą...
==========
Gi Maskvoj taip pat norėjom
Juozą - aktorių, skaitovą,
ambasados patarėją -
ta proga savaip pašlovint...
Ir šlovino "savaip" židiniečiai savo gerbiamąjį ir daug dėl jų darantį Juozą ("Baltrušaičio namuose" nuolat bevedantį sekmadieninius skaitymus, organizuojantį įvairias parodas bei susitikimus; net šia proga pažadėjusį iš mūsų grupės organizuoti dramos ratelį), rodė jam dėmesį daugel kuo, o svarbiausia - specialiai p. Laimos iššildytu kambario temperatūroje ligi žydejimo lazdyno kereliu (nes kitaip čionykščiame žemyniniame klimate jis nebūtų dar pražydęs).
|
|
